IEŠKOK IR RASI arba mano mokslo metai

Štai atėjo metas, kuomet panorau apžvelgti visus metus.  Tiksliau mokslo metus. Tikriausiai, tam turi įtakos tai, kad man mokslo metai beveik visiškai baigėsi: liko tik du egzaminai.

Kaip  prasidėjo mano mokslo metai?

Atrodė, viskas tiesiog šaunu: įstojau pirmu numerių,  žmonės grupėje pasirodė draugiški, na, lyg ir nusimatė faini metai. Tačiau net nejutau, kaip mano mintyse įsiveisė piktžolės: Fu, Kaunas, juk norėjau į Vilnių; Žmonių išteklių vadyba???? Kur aš čia išvis įstojau.. Gyvenau tai Kaune, tai Kazlų Rūdoj, vos tik pasibaigus savaitės paskaitoms skubu namo, nes Kaunas tuo metu atrodo lyg juoda skylė, ryjanti geras emocijas. Grįžus namo, jautiesi kitaip. Tu jau čia nebemiegi kasdien, tavo darbo stalas „apšvarintas“, nuo šiol čia brolis pamokas ruošia. Pusė daiktų Kaune, pusė Kazlų Rūdoj. Atrodė lyg neturiu savo vietos po saule.

DSD. Duok studentui darbą

Taip tragiškai begyvenant sumąsčiau susirasti darbą. Kiekvieną dieną sėdėjau darbo skelbimų svetainėse, išsiunčiau tikrai daug CV, ir nieko. Niekas neskambino, niekas nesiūlė nieko. Draugas paprotino, jog niekas ir neskambins, turi eiti ir nešioti CV kopijas. Aš to bijojau. Bijojau nueiti ir pasakyti: „Laba diena, ieškau darbo, galbūt galiu palikti savo CV?“ Tačiau priėmiau tai, kaip iššūkį, pasikalbinau draugę, ir išėjome. Gavau darbo pokalbį jau tą pačią dieną. 

Kaip ir norėjau, įsidarbinau padavėja. Argi ne puiku? Puiku atrodė tik pirmosiomis dienomis. Vėliau kai pamačiau tikrąją virtuvę, tikruosius žmonių veidus, supratau, kad visai čia ne puiku, ir kaip ištverti dar nors vieną dieną tokioje aplinkoje. Palūžau. Išlaikiau tik mėnesį. Na, gal ir būčiau išlaikius daugiau jei ne vadybininkių nesupratingumas ir žiūrėjimas į mane tik kaip į padavėja-naujokę, o ne kaip žmogų.

Pirmoji sesija

Sausio mėnesį išgyvenau ją, ir turiu pasakyti, kad nėra ji tokia baisi, kaip skelbiasi kone kas antras facebook‘o žmogus. Tik įstojus į universitetą visi žinojome ir nusiteikėme, kad sesija bus kažkas baisaus. Bet argi? Bent jau aš turėjau visą mėnesį, per kurį turėjau išlaikyti penkis egzaminus. Egzaminų tvarkaraštis buvo labai gerai suplanuotas, nuo egzamino iki egzamino turėjau bent dvi – tris dienas, taigi laisvai spėjau pasiruošti kiekvienam egzaminui. Argi ne nuostabu? Leidi laiką, kaip nori, kada nori keliesi, kada nori eini miegoti, nes ryte kažkur skubėti nereikia. Tiesiog reikia nepamiršti, jog laukia egzaminas, na ir žinoma, ruoštis jam. 

Susivokimas

Kadangi sesijos metu turėjau daug laiko apmąstymams supratau, kad kažką turiu keisti gyvenime, nes skaitant taip pamėgtą „Baltą drobulę“ suvokiau, kad jaučiuosi tarsi Garšva. O tas nėra gerai, todėl pradėjau analizuoti save. Kada buvau laiminga? Kas man teikė laimę? O laiminga aš buvau tuomet, kai aktyviai dalyvavau įvairiausioje veiklose: muzikos mokykloj, ansamblyje ir t.t. Suvokiau, kad man reikia to. Žinojau, kad KTU turi tikrai įvairiausių organizacijų, tačiau man į akis krito tik Studentų atstovybė ir AIESEC. Nors net nežinojau, ką aš veiksiu AIESEC‘e pasirinkau jį. Ir nusprendžiau, jei nepatiks mesiu. Tačiau ar galvoju apie kelionės, kurią pradėjau Kovo mėnesį nutraukimą? TIKRAI NE.

AIESEC WAY

Kelionė prasidėjo konferencijoje, kur susipažinau su crazy žmonėmis, kurie pastoviai, kažką rėkia, pastoviai šoka, ir šoka vienodai. Vienu tarpu, net pagalvojau, kur aš čia papuoliau, bet net nejutau, kaip pradėjau ir aš kartu su jais šokti ir rėkauti. Konferencija truko 3 dienas, kurių atrodė per mažai. Tiesą sakant, nors konferenciją būtų trukus savaitė, man būtų atrodę vis tiek per mažai. Įdomiausia tai, kad kai man pasakė, kad reikės dalyvauti konferencijoje aš nelabai to norėjau, tačiau konferencijos lankstinukyje, pamačiau, kad ten dalyvaus žmogus, kurio TEDx kalba, kažkada mane super motyvavo. Susimąsčiau: galbūt ir vėl jis mane motyvuos? NEKLYDAU. Jo kalbos įkvėpė siekti kuo daugiau, ir nebijoti fail'intis. Taip pat, be šios pažinties, atradau dar ne vieną žmogų, kuris kažko išmoko, skatina veikti, klysti, priimti, reaguoti, nebijoti ir būti lyderiu.

Ar tai nėra tik kalbos?

Ne, tai nėra tik kalbos.

·         Nuo šiol aš nebijau suklysti, o suklydus, išsiaiškinu, kodėl aš suklydau, ir ką turiu daryti kitaip, kad kitą kartą nesuklysčiau. 
·         Išmokau labai gero time management.  Tikrai neįsivaizdavau, kad planuojant savo laiką gali suspėti tiek daug!
·         Supratau, kad visada reikia turėti planą ir tikslus;
·         Nebebijau skambinti. Gal ir juokingai skamba, bet seniau aš bijodavau net paskambinti užsiregistruoti vizitui pas kirpėją ir pan.
·         Žmonės sutikti AISEC yra kažkokie super duper motyvuojantys ir rodantys gerą pavyzdį, o mano mylimiausi AIESEC KTU kolegos, yra tarsi antra šeima ir puikūs draugai;
·         Pasaulis tapo mažesnis. Konferencijų metu gali rasti ne vieną užsienietį iš Estijos, Vokietijos, JAV, Brazilijos ar Kenijos ir t.t. Taip pat ir kasdienybėje yra galimybė bendrauti su užsieniečiais-stažuotojais, kurie tikrai  praturtina kasdienybę.
·         Visada buvau draugė, kuri didžiuojasi draugais, kurie turi svajonių ir jų siekia, dabar aš turiu svajonių ir jų siekiu;
·         ...

Kodėl aš tai rašau?

Kaip visada, norisi užrašyti emocijas, o kai emocijos geros, norisi jomis ir kitus užkrėsti. Moralas toks, kad visuomet ieškok vietos, kur būsi laimingas, tuomet ta vieta leis tau tobulėti. Visuomet analizuok save. 

Ieškok tos vietos, ieškok žmonių.