Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų

Nors širdyje man jau gana senokai atostogos, tačiau būtent vakar jos prasidėjo oficialiai! Ir nors pati pradžia atostogų buvo pagardinta pykčio, pavydo ir ilgesio prieskoniais, visgi ji netokia bloga. Mane vis kankina baimė, kad atostogos bus liūdnos, nuobodžios, o juk ši vasara yra mano paskutinioji nepilnametystės vasara!!! Ir nors daugeliui atorodo : kas čia tokio? Juk bus tų vasarų :O bet aš esu BE GALO sentimentali, taigi, man šį tą reiškia.

bet nenukrypkim į tai. Šią vasarą užsibrėžiau daug tikslų. Vienas iš jų - daug keliauti, nes tai daryti aš be galo mėgstu. Ir jau antroji mano atostogų diena buvo paskirta kelionei su šeima į Trakus. Fantastiškas miestelis! Bet apart to važiuodami į ten mes dar kartą įsitikinome kokia graži mūsų Lietuva. Vos užvažiavus į kokią aukštesnę vietelę norisi sustoti, išsitraukti foto apartą/kamerą ir įamžinti visa tai, bet šia technika neįmano perduoti tikrojo grožio, reikia pačiam tai pamatyti ir pajausti. Važiuojant per Prienus, Aukštadvarį vis įsitikini Baranausko žodžiais: "Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų/ Kalnai ir maži kalneliai.". Beje, mokykloje "praeitų" autorių eiles ne vien čia buvo galima padeklamuoti. To buvo neįmanoma nepadaryti plaukiant laivu pro Trakų pilį, tik čia jau ne Baranausko žodžiais kalbėjau, o mano mylimo Maironio lyrika: "Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai/ Trakų štai garbinga pilis!/ Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,/ O ji tebestovi dar vis." 

Aš, žinoma, kaip visada dar ir savo nuotraukas keliu! :p

https://www.youtube.com/watch?v=ohOtDA3dTAA
https://www.youtube.com/watch?v=qHFxncb1gRY
https://www.youtube.com/watch?v=Va0vs1fhhNI
https://www.youtube.com/watch?v=oHxyR2KDGh0

Gyvenimo lapas

Šiandien užverčiau dar vieną gyvenimo puslapį - baigiau Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklą! Širdy toks dvipusiškas jausmas. Lyg ir gera, kad pagaliau pabaigiau, pagaliau turiu tą diplomą, bet kartu ir sunku... Juk tenka suvokti, jog viskas nebeturėsiu pamokų, šioje man taip mieloje įstaigoje, kuri buvo tapusi lyg tretieji mano namai. Kiek daug šiuose namuose patirta, išgyventa. Kiek daug pažinčių čia už mezgiau... Juk vienus iš geriausių savo draugų, būtent, čia ir sutikau. O kiek čia prisiminimų su jais... Su šypsena veide prisimenu kaip su Verute ir Agne likdavome po pamokų, dainuodavome, šokdavome... Arba kaip riedavomės su Ąžuolu, Luku, Martynu, Ramūnu... Kai vėlais žiemos vakarais tekdavo greitai bėgti iš muzikinės, nes vaikinai niekada nepatingėdavo išmaudyti :D
Ką jau kalbėti apie tai kiek aš pamačiau Lietuvos muzikinės dėka... Juk jei ne sūduoniukai aš nebūčiau pamačiusi: J.Basanavičiaus gimtinės, J.Jablonskio gimtinės, T.Ivanausko sodybos ir dar daug daug įvairiausių Lietuvos kampelių... Juk sūduoniukuose aš supratau kokia brangi man yra Lietuva, kaip aš ja didžiuojuosi ir ją myliu.
Dar labai daug įdomių žmonių, asmenybių čia sutikau, tokių kaip: J.Vylius, A.Pupkis ir daug kitų.
Ne tas žodis kokia aš esu laiminga, kad kažkada sugalvojau lankyti muzikos mokyklą. Nors draugai atkalbinėjo, o tie kurie lankė muzikos mokyklą dalinosi patirtimi kaip jiems nesmagu.... Aš džiaugiuosi, kad lankiau ir sugebėjau pabaigti ją!