Gimtadienis facebook`e.

Labai noriu parašyti, ką jaučiu.

Taigi, šiandien mano gimtadienis. Man jau 19. Gavau labai daug sveikinimų. Tačiau, kiek iš jų buvo nuoširdžių? Manau, nedaug. Aš, žinoma, nenoriu nieko įžeisti, todėl esu dėkinga visiems, kas mane pasveikino. Beeeeeeet. Noriu išreikšti savo nuomonę apie populiarųjį sveikinimą facebook‘o sienoje. Tai yra gana pasišlykštėtinas reikalas. Daugelis (tikrai nesakau, kad visi) tų sveikinimų yra perpildyti netikrumo arba parašyti automatiškai, t.y įeini į kone didžiausią laiko ir proto valgytoją, užmeti akį į dešiniajame kampe, viršuje, esančią dėžutę ir pamatai - kieno gimtadienis šiandien yra, ir net nejauti, kaip tu jau rašai ‘nuoširdųjį‘ „sveikinu“.  Net nežinau, kas yra geriau: ar gauti dirbtinį pasveikinimą ar išvis jos negauti.

Žinau, skambu kaip sena bobytė, nesugebanti prisitaikyti prie inovacijų, tačiau tokia yra mano nuomonė.

Nepaisant to

Noriu padėkoti visiems, kurie nepatingėjo paspausti aštuonių raidelių, o tie, kurie tai padarė dar ir nuoširdžiai – labai dėkoju.

Aš jau sena.

2014-09-22

Melancholija

Lietingas oras puikiai pritraukia melancholišką nuotaiką. Būtent tokį vakarą į mano galvą šauną įvairiausi apmąstymai, apima ilgesys, kažkam ko jau nebėra arba išvis nebuvo.
Kuris laikas galvoju apie banalų, bet opiausią dalyką žemėje - egzistencijos klausimą. Šį kartą mane kankina galvosūkis - kaip išvengti gyvenimo rutinos, tačiau turėt 'normalų' gyvenimą. Šiuo metu rutina, man skamba kaip aštrus disonansinis akordas. Panašu, kad rutinos išvengti neįmanoma, nes viskas vienaip ar kitaip virsta rutina, todėl lieka išeitis - negalvoti apie rutiną kaip apie rutiną. Bet juk kai norisi nesigalvoti, tai būtent tada tik ir pradedi galvoti.
Taip pat, šiuo metu jaučiu nežmogišką ilgesnį praeičiai, o labiausiai vaikystei. Be galo pasiilgau žmonių su kuriais turėjau artų ryšį vaikystėje. Sunku patikėti, bet mes žmonės labai keičiamės. Būtent dėl to geriausias vaikystės draugas, vėliau gali būti visiškai nepanašus į tokį jaunystėje, o kartais net priverčia pagalvoti, kaip aš galėjau su juo taip gerai sutarti, juk neturim nieko bendro.
Ilgesys vaikystei, man primena, kad reikia, REIKIA kažkaip atitrūkti nuo viso lengvo, nerūpestingo gyvenimo, ir perprogramuoti save į savarankišką gyvenimą, kur pildai savo norus, gyveni dėl savų svajonių ir neleidi jų niekam varžyti. Apmaudas pagauna dar labiau, kai visa tai suvoki, bet įvykdyti nesugebi. Randi kažkokių, kliūčių, kurios stipresnės už tave, ir trukdo tau veikti efektyviai.
Supratau, kad baimė - didžiausias mano priešas, o priešus reikia pašalinti.