2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Jie myli. Jie kuria ateitį kartu. Jie veda vienas kitą gyvenimo keliu, neleidžia nuklysti. Jiems nereikės vadovautis Gėtės mintimi, jog tik klystkeliuos žmogus atranda tikrą kelią. O jei ir reikės – vadovausis tuo kartu. Jie gali tiesiog būti ir suprasti vienas kitą. Jiems nereikia kitų, jiems užtenka vienas kito. Vieninteliai žmonės, kurie galėtų jiems būti tiek pat svarbūs kaip vienas kitas – jų meilės vaisiai – vaikai. Nuostabu. Laukiama
Kentėti – reiškia suprasti gyvenimą, būti filosofu. Nenoriu būti filosofu. Noriu būti „laimingu idiotu“. 

2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Bendrabutis

PIRMAS VAIZDAS
Pirmas vaizdas įėjus primą kartą pro bendrabučio duris – blogas kvapas, sovietmečio liekanos, mažos spintos, tamsus kambarys. Kvapas panašus į drėgmės ar pelėsio kvapą, kurį bandau bent šiek tiek panaikinti su vanilės kvapo maišeliu. Gaila, jis neitin gelbsti. Soviemčio liekanos. Hm. Čia gal šiek tiek riebiai pasakiau, bet tikrai. Ypač kas liečia kai kurias budėtojas. Spintų blogumas tas, kad jų dydis toil gražu ne mergaitiškas. Tenka tenkintis dviejų metrų aukščio ir šiek iek mažiau nei pusės metro pločio spintomis. Tačiau mes studentės, sugebam prisitaikyt prie visko!

ŽMONĖS
Žmonės bendrabutyje yra žiauriai skirtingi. Visi suplaukę iš įvairių miestų ir miestelių. Nėra keista kai pasako „Labas, aš Birutė iš Alytaus“, bet kai pasako „Aš Viktorija iš Žaiginio“ – pasipila juokas – Ko tokio? Tačiau tas padarėlis iš mažo Bažnytkaimio Žemaitijoje yra gyvas įrodymas, kad bendrabutyje įmanoma susirasti draugų ir į save panašių žmonių! 

KRIKŠTYNOS
Kaip tik šiandien vyko naujakurių krikštynos. Aš jose, žinoma, nedalyvavau, bet viską mačiau pro langą. Naudojamas standartas: kiaušiniai, miltai, kečiupas ir alus. Tiems kas domisi krikštynomis puikus „renginys“ papramogauti, tiems, kas nepritaria tokiems dalykams – iš patirties sakau, kad įmanoma pasislėpti. Beje, čia yra dvi krikštynų dalys: pasityčiojimas ir baliukas.

MINUSAI IR PLIUSAI
Minusai:
·         Mažai privačios erdvės;
·         Maistą tenka gaminti vienoje virtuvėje, kur ne visada visi viską tvarkingai ir higieniškai sutvarko;
·         Bendri tualetai ir vonia;
·         Tikimybė papulti gyventi su žmogumi, kurio nemėgsti;
·         Svečiai gali būti tik iki 23val. Žinoma, jei draugai pas tave – puiku, bet jei draugai pas kaimynus ir dar triukšmingus kaimynus...
·         Pastovus blynų kvapas. Aš jų dar negaminau čia, bet toks jausmas, kad kasdien juos valgau.
·         Pilna psichopatų, kurie nesugeba uždaryti tyliai durų, nes jas reikia trenkti, kad visi girdėtų;
·         Rusiška muzika.

Pliusai:
·         Primas pliusas – pigu;
·         Galimybė rasti draugų ar šiaip susipažinti su naujais žmonėmis;
·         Nepriklausomybė;
·         Šilčiau nei bute;
·         Jei iškilo problemų su mokslais – paprašyk pagalbos grupėje. Yra didelis šansas, kad jos sulauksi.
·         Iššūkis. Sugebėjimas perlipti save ir atprasti nuo jaukių tėvų namų.
jj


REKOMENDUOJU išbandyti bendrabutį visiems! 

2014 m. rugsėjo 23 d., antradienis

Gimtadienis facebook`e.

Labai noriu parašyti, ką jaučiu.
Taigi, šiandien mano gimtadienis. Man jau 19. Gavau labai daug sveikinimų. Tačiau, kiek iš jų buvo nuoširdžių? Manau, nedaug. Aš, žinoma, nenoriu nieko įžeisti, todėl esu dėkinga visiems, kas mane pasveikino. Beeeeeeet. Noriu išreikšti savo nuomonę apie populiarųjį sveikinimą facebook‘o sienoje. Tai yra gana pasišlykštėtinas reikalas. Daugelis (tikrai nesakau, kad visi) tų sveikinimų yra perpildyti netikrumo arba parašyti automatiškai, t.y įeini į kone didžiausią laiko ir proto valgytoją, užmeti akį į dešiniajame kampe, viršuje, esančią dėžutę ir pamatai - kieno gimtadienis šiandien yra, ir net nejauti, kaip tu jau rašai ‘nuoširdųjį‘ „sveikinu“.  Net nežinau, kas yra geriau: ar gauti dirbtinį pasveikinimą ar išvis jos negauti.
Žinau, skambu kaip sena bobytė, nesugebanti prisitaikyti prie inovacijų, tačiau tokia yra mano nuomonė.

Nepaisant to
Noriu padėkoti visiems, kurie nepatingėjo paspausti aštuonių raidelių, o tie, kurie tai padarė dar ir nuoširdžiai – labai dėkoju.
Aš jau sena.

2014-09-22

2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Melancholija

Lietingas oras puikiai pritraukia melancholišką nuotaiką. Būtent tokį vakarą į mano galvą šauną įvairiausi apmąstymai, apima ilgesys, kažkam ko jau nebėra arba išvis nebuvo.
Kuris laikas galvoju apie banalų, bet opiausią dalyką žemėje - egzistencijos klausimą. Šį kartą mane kankina galvosūkis - kaip išvengti gyvenimo rutinos, tačiau turėt 'normalų' gyvenimą. Šiuo metu rutina, man skamba kaip aštrus disonansinis akordas. Panašu, kad rutinos išvengti neįmanoma, nes viskas vienaip ar kitaip virsta rutina, todėl lieka išeitis - negalvoti apie rutiną kaip apie rutiną. Bet juk kai norisi nesigalvoti, tai būtent tada tik ir pradedi galvoti.
Taip pat, šiuo metu jaučiu nežmogišką ilgesnį praeičiai, o labiausiai vaikystei. Be galo pasiilgau žmonių su kuriais turėjau artų ryšį vaikystėje. Sunku patikėti, bet mes žmonės labai keičiamės. Būtent dėl to geriausias vaikystės draugas, vėliau gali būti visiškai nepanašus į tokį jaunystėje, o kartais net priverčia pagalvoti, kaip aš galėjau su juo taip gerai sutarti, juk neturim nieko bendro.
Ilgesys vaikystei, man primena, kad reikia, REIKIA kažkaip atitrūkti nuo viso lengvo, nerūpestingo gyvenimo, ir perprogramuoti save į savarankišką gyvenimą, kur pildai savo norus, gyveni dėl savų svajonių ir neleidi jų niekam varžyti. Apmaudas pagauna dar labiau, kai visa tai suvoki, bet įvykdyti nesugebi. Randi kažkokių, kliūčių, kurios stipresnės už tave, ir trukdo tau veikti efektyviai.
Supratau, kad baimė - didžiausias mano priešas, o priešus reikia pašalinti.