IEŠKOK IR RASI arba mano mokslo metai

Štai atėjo metas, kuomet panorau apžvelgti visus metus.  Tiksliau mokslo metus. Tikriausiai, tam turi įtakos tai, kad man mokslo metai beveik visiškai baigėsi: liko tik du egzaminai.

Kaip  prasidėjo mano mokslo metai?

Atrodė, viskas tiesiog šaunu: įstojau pirmu numerių,  žmonės grupėje pasirodė draugiški, na, lyg ir nusimatė faini metai. Tačiau net nejutau, kaip mano mintyse įsiveisė piktžolės: Fu, Kaunas, juk norėjau į Vilnių; Žmonių išteklių vadyba???? Kur aš čia išvis įstojau.. Gyvenau tai Kaune, tai Kazlų Rūdoj, vos tik pasibaigus savaitės paskaitoms skubu namo, nes Kaunas tuo metu atrodo lyg juoda skylė, ryjanti geras emocijas. Grįžus namo, jautiesi kitaip. Tu jau čia nebemiegi kasdien, tavo darbo stalas „apšvarintas“, nuo šiol čia brolis pamokas ruošia. Pusė daiktų Kaune, pusė Kazlų Rūdoj. Atrodė lyg neturiu savo vietos po saule.

DSD. Duok studentui darbą

Taip tragiškai begyvenant sumąsčiau susirasti darbą. Kiekvieną dieną sėdėjau darbo skelbimų svetainėse, išsiunčiau tikrai daug CV, ir nieko. Niekas neskambino, niekas nesiūlė nieko. Draugas paprotino, jog niekas ir neskambins, turi eiti ir nešioti CV kopijas. Aš to bijojau. Bijojau nueiti ir pasakyti: „Laba diena, ieškau darbo, galbūt galiu palikti savo CV?“ Tačiau priėmiau tai, kaip iššūkį, pasikalbinau draugę, ir išėjome. Gavau darbo pokalbį jau tą pačią dieną. 

Kaip ir norėjau, įsidarbinau padavėja. Argi ne puiku? Puiku atrodė tik pirmosiomis dienomis. Vėliau kai pamačiau tikrąją virtuvę, tikruosius žmonių veidus, supratau, kad visai čia ne puiku, ir kaip ištverti dar nors vieną dieną tokioje aplinkoje. Palūžau. Išlaikiau tik mėnesį. Na, gal ir būčiau išlaikius daugiau jei ne vadybininkių nesupratingumas ir žiūrėjimas į mane tik kaip į padavėja-naujokę, o ne kaip žmogų.

Pirmoji sesija

Sausio mėnesį išgyvenau ją, ir turiu pasakyti, kad nėra ji tokia baisi, kaip skelbiasi kone kas antras facebook‘o žmogus. Tik įstojus į universitetą visi žinojome ir nusiteikėme, kad sesija bus kažkas baisaus. Bet argi? Bent jau aš turėjau visą mėnesį, per kurį turėjau išlaikyti penkis egzaminus. Egzaminų tvarkaraštis buvo labai gerai suplanuotas, nuo egzamino iki egzamino turėjau bent dvi – tris dienas, taigi laisvai spėjau pasiruošti kiekvienam egzaminui. Argi ne nuostabu? Leidi laiką, kaip nori, kada nori keliesi, kada nori eini miegoti, nes ryte kažkur skubėti nereikia. Tiesiog reikia nepamiršti, jog laukia egzaminas, na ir žinoma, ruoštis jam. 

Susivokimas

Kadangi sesijos metu turėjau daug laiko apmąstymams supratau, kad kažką turiu keisti gyvenime, nes skaitant taip pamėgtą „Baltą drobulę“ suvokiau, kad jaučiuosi tarsi Garšva. O tas nėra gerai, todėl pradėjau analizuoti save. Kada buvau laiminga? Kas man teikė laimę? O laiminga aš buvau tuomet, kai aktyviai dalyvavau įvairiausioje veiklose: muzikos mokykloj, ansamblyje ir t.t. Suvokiau, kad man reikia to. Žinojau, kad KTU turi tikrai įvairiausių organizacijų, tačiau man į akis krito tik Studentų atstovybė ir AIESEC. Nors net nežinojau, ką aš veiksiu AIESEC‘e pasirinkau jį. Ir nusprendžiau, jei nepatiks mesiu. Tačiau ar galvoju apie kelionės, kurią pradėjau Kovo mėnesį nutraukimą? TIKRAI NE.

AIESEC WAY

Kelionė prasidėjo konferencijoje, kur susipažinau su crazy žmonėmis, kurie pastoviai, kažką rėkia, pastoviai šoka, ir šoka vienodai. Vienu tarpu, net pagalvojau, kur aš čia papuoliau, bet net nejutau, kaip pradėjau ir aš kartu su jais šokti ir rėkauti. Konferencija truko 3 dienas, kurių atrodė per mažai. Tiesą sakant, nors konferenciją būtų trukus savaitė, man būtų atrodę vis tiek per mažai. Įdomiausia tai, kad kai man pasakė, kad reikės dalyvauti konferencijoje aš nelabai to norėjau, tačiau konferencijos lankstinukyje, pamačiau, kad ten dalyvaus žmogus, kurio TEDx kalba, kažkada mane super motyvavo. Susimąsčiau: galbūt ir vėl jis mane motyvuos? NEKLYDAU. Jo kalbos įkvėpė siekti kuo daugiau, ir nebijoti fail'intis. Taip pat, be šios pažinties, atradau dar ne vieną žmogų, kuris kažko išmoko, skatina veikti, klysti, priimti, reaguoti, nebijoti ir būti lyderiu.

Ar tai nėra tik kalbos?

Ne, tai nėra tik kalbos.

·         Nuo šiol aš nebijau suklysti, o suklydus, išsiaiškinu, kodėl aš suklydau, ir ką turiu daryti kitaip, kad kitą kartą nesuklysčiau. 
·         Išmokau labai gero time management.  Tikrai neįsivaizdavau, kad planuojant savo laiką gali suspėti tiek daug!
·         Supratau, kad visada reikia turėti planą ir tikslus;
·         Nebebijau skambinti. Gal ir juokingai skamba, bet seniau aš bijodavau net paskambinti užsiregistruoti vizitui pas kirpėją ir pan.
·         Žmonės sutikti AISEC yra kažkokie super duper motyvuojantys ir rodantys gerą pavyzdį, o mano mylimiausi AIESEC KTU kolegos, yra tarsi antra šeima ir puikūs draugai;
·         Pasaulis tapo mažesnis. Konferencijų metu gali rasti ne vieną užsienietį iš Estijos, Vokietijos, JAV, Brazilijos ar Kenijos ir t.t. Taip pat ir kasdienybėje yra galimybė bendrauti su užsieniečiais-stažuotojais, kurie tikrai  praturtina kasdienybę.
·         Visada buvau draugė, kuri didžiuojasi draugais, kurie turi svajonių ir jų siekia, dabar aš turiu svajonių ir jų siekiu;
·         ...

Kodėl aš tai rašau?

Kaip visada, norisi užrašyti emocijas, o kai emocijos geros, norisi jomis ir kitus užkrėsti. Moralas toks, kad visuomet ieškok vietos, kur būsi laimingas, tuomet ta vieta leis tau tobulėti. Visuomet analizuok save. 

Ieškok tos vietos, ieškok žmonių. 

EGZISTENCIJA

Gyvenimas yra gražus – kartoji.

Lupų kampučiais stengiesi pasiekti ausis

Ir nykštį keli aukštybėn!

Tik kam tos pastangos?

Vis vien viduj nėra ramybės.

Vis vien kartoji mačerniškus žodžius:

„Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu"...

2015-01-27 

Jie myli. Jie kuria ateitį kartu. Jie veda vienas kitą gyvenimo keliu, neleidžia nuklysti. Jiems nereikės vadovautis Gėtės mintimi, jog tik klystkeliuos žmogus atranda tikrą kelią. O jei ir reikės – vadovausis tuo kartu. Jie gali tiesiog būti ir suprasti vienas kitą. Jiems nereikia kitų, jiems užtenka vienas kito. Vieninteliai žmonės, kurie galėtų jiems būti tiek pat svarbūs kaip vienas kitas – jų meilės vaisiai – vaikai. Nuostabu. Laukiama

Kentėti – reiškia suprasti gyvenimą, būti filosofu. Nenoriu būti filosofu. Noriu būti „laimingu idiotu“. 

Bendrabutis

PIRMAS VAIZDAS

Pirmas vaizdas įėjus primą kartą pro bendrabučio duris – blogas kvapas, sovietmečio liekanos, mažos spintos, tamsus kambarys. Kvapas panašus į drėgmės ar pelėsio kvapą, kurį bandau bent šiek tiek panaikinti su vanilės kvapo maišeliu. Gaila, jis neitin gelbsti. Soviemčio liekanos. Hm. Čia gal šiek tiek riebiai pasakiau, bet tikrai. Ypač kas liečia kai kurias budėtojas. Spintų blogumas tas, kad jų dydis toil gražu ne mergaitiškas. Tenka tenkintis dviejų metrų aukščio ir šiek iek mažiau nei pusės metro pločio spintomis. Tačiau mes studentės, sugebam prisitaikyt prie visko!

ŽMONĖS

Žmonės bendrabutyje yra žiauriai skirtingi. Visi suplaukę iš įvairių miestų ir miestelių. Nėra keista kai pasako „Labas, aš Birutė iš Alytaus“, bet kai pasako „Aš Viktorija iš Žaiginio“ – pasipila juokas – Ko tokio? Tačiau tas padarėlis iš mažo Bažnytkaimio Žemaitijoje yra gyvas įrodymas, kad bendrabutyje įmanoma susirasti draugų ir į save panašių žmonių! 

KRIKŠTYNOS

Kaip tik šiandien vyko naujakurių krikštynos. Aš jose, žinoma, nedalyvavau, bet viską mačiau pro langą. Naudojamas standartas: kiaušiniai, miltai, kečiupas ir alus. Tiems kas domisi krikštynomis puikus „renginys“ papramogauti, tiems, kas nepritaria tokiems dalykams – iš patirties sakau, kad įmanoma pasislėpti. Beje, čia yra dvi krikštynų dalys: pasityčiojimas ir baliukas.

MINUSAI IR PLIUSAI

Minusai:

·         Mažai privačios erdvės;
·         Maistą tenka gaminti vienoje virtuvėje, kur ne visada visi viską tvarkingai ir higieniškai sutvarko;
·         Bendri tualetai ir vonia;
·         Tikimybė papulti gyventi su žmogumi, kurio nemėgsti;
·         Svečiai gali būti tik iki 23val. Žinoma, jei draugai pas tave – puiku, bet jei draugai pas kaimynus ir dar triukšmingus kaimynus...
·         Pastovus blynų kvapas. Aš jų dar negaminau čia, bet toks jausmas, kad kasdien juos valgau.
·         Pilna psichopatų, kurie nesugeba uždaryti tyliai durų, nes jas reikia trenkti, kad visi girdėtų;
·         Rusiška muzika.

Pliusai:
·         Primas pliusas – pigu;
·         Galimybė rasti draugų ar šiaip susipažinti su naujais žmonėmis;
·         Nepriklausomybė;
·         Šilčiau nei bute;
·         Jei iškilo problemų su mokslais – paprašyk pagalbos grupėje. Yra didelis šansas, kad jos sulauksi.
·         Iššūkis. Sugebėjimas perlipti save ir atprasti nuo jaukių tėvų namų.

jj

REKOMENDUOJU išbandyti bendrabutį visiems! 

Gimtadienis facebook`e.

Labai noriu parašyti, ką jaučiu.

Taigi, šiandien mano gimtadienis. Man jau 19. Gavau labai daug sveikinimų. Tačiau, kiek iš jų buvo nuoširdžių? Manau, nedaug. Aš, žinoma, nenoriu nieko įžeisti, todėl esu dėkinga visiems, kas mane pasveikino. Beeeeeeet. Noriu išreikšti savo nuomonę apie populiarųjį sveikinimą facebook‘o sienoje. Tai yra gana pasišlykštėtinas reikalas. Daugelis (tikrai nesakau, kad visi) tų sveikinimų yra perpildyti netikrumo arba parašyti automatiškai, t.y įeini į kone didžiausią laiko ir proto valgytoją, užmeti akį į dešiniajame kampe, viršuje, esančią dėžutę ir pamatai - kieno gimtadienis šiandien yra, ir net nejauti, kaip tu jau rašai ‘nuoširdųjį‘ „sveikinu“.  Net nežinau, kas yra geriau: ar gauti dirbtinį pasveikinimą ar išvis jos negauti.

Žinau, skambu kaip sena bobytė, nesugebanti prisitaikyti prie inovacijų, tačiau tokia yra mano nuomonė.

Nepaisant to

Noriu padėkoti visiems, kurie nepatingėjo paspausti aštuonių raidelių, o tie, kurie tai padarė dar ir nuoširdžiai – labai dėkoju.

Aš jau sena.

2014-09-22

Melancholija

Lietingas oras puikiai pritraukia melancholišką nuotaiką. Būtent tokį vakarą į mano galvą šauną įvairiausi apmąstymai, apima ilgesys, kažkam ko jau nebėra arba išvis nebuvo.
Kuris laikas galvoju apie banalų, bet opiausią dalyką žemėje - egzistencijos klausimą. Šį kartą mane kankina galvosūkis - kaip išvengti gyvenimo rutinos, tačiau turėt 'normalų' gyvenimą. Šiuo metu rutina, man skamba kaip aštrus disonansinis akordas. Panašu, kad rutinos išvengti neįmanoma, nes viskas vienaip ar kitaip virsta rutina, todėl lieka išeitis - negalvoti apie rutiną kaip apie rutiną. Bet juk kai norisi nesigalvoti, tai būtent tada tik ir pradedi galvoti.
Taip pat, šiuo metu jaučiu nežmogišką ilgesnį praeičiai, o labiausiai vaikystei. Be galo pasiilgau žmonių su kuriais turėjau artų ryšį vaikystėje. Sunku patikėti, bet mes žmonės labai keičiamės. Būtent dėl to geriausias vaikystės draugas, vėliau gali būti visiškai nepanašus į tokį jaunystėje, o kartais net priverčia pagalvoti, kaip aš galėjau su juo taip gerai sutarti, juk neturim nieko bendro.
Ilgesys vaikystei, man primena, kad reikia, REIKIA kažkaip atitrūkti nuo viso lengvo, nerūpestingo gyvenimo, ir perprogramuoti save į savarankišką gyvenimą, kur pildai savo norus, gyveni dėl savų svajonių ir neleidi jų niekam varžyti. Apmaudas pagauna dar labiau, kai visa tai suvoki, bet įvykdyti nesugebi. Randi kažkokių, kliūčių, kurios stipresnės už tave, ir trukdo tau veikti efektyviai.
Supratau, kad baimė - didžiausias mano priešas, o priešus reikia pašalinti.